ar

2 ar̃ conj. 1. šalutiniams papildinio sakiniams jungti: Paklausk, ar̃ niekas jų nevažiuoja turgun Sb. Pasakyk, ar̃ yra mūsų sodoj už jį doresnis vaikis? Žem. Neveizėk, ar pigus, bet ar̃ geras VP34. ^ Vilkas neveizi, ar daug, ar maž avių Sim. 2. arba, arba – arba (vienas kitą išskiriantiems sakiniams ar jų dalims žymėti): Storas ar̃ plonas – bet koks bus gerai Sb. Tu turėsi ar̃ joti, ar̃ važiuoti K. Ir tau kaip mažam vaikui – kad ką pasakei ar̃ pažadėjai, tai tol prašysi, kol duosi Trgn. Jis ar nenor ateiti, arba nežino, kad mes taip jo privalom J.Jabl. Ten bekeliaudamas turėsi ar joti, ar važiuoti, arba, gali būt, ir pėsčias gausi kiek eiti J.Jabl. Ar̃ jūs gersit, ar̃ negersit, vis tiek turėsit užsimokėt už viską Grž. Ar jam, ar akmeniui, ar nebyliui M. Ar gera, ar bloga, reiks tau vis ten būti NS525. ^ Ar ugny, ar̃ vandeny – reik duot (turint ar neturint) Gs. Varną ar prausk, ar neprausk, jis vis toksai S.Dauk. Ar̃ vysi, ar̃ šausi, manęs nesugausi Pn. Ar sakius, ar nesakius – vis tiek M. Ar aš, ar tu, viens iš dviejų M. Ar kam reikia, ar nereikia, visus žmones lygiai peikia Slm. Ar̃ medum, ar̃ smala tepsi, – velniuo vis tiek Pln. Ar didis, ar mažas esi, darbuotis tečiau turi VP6.